Rudieji mėsiniai viščiukai


  Pramoninių paukštynų pagrindinis tikslas yra uždirbti iš savo veiklos pelno. Kitaip rinkos ekonomikos sąlygomis  jie neišsilaikytų. O tai pasiekti galima tik  laikant  tiek dedekles, tiek mėsinius viščiukus didžiuliais kiekiais, dažnai  tirštai  sugrūdus juos į pramonines paukštides ( žr. nuotraukas žemiau). 

  

Paukščiai  ten  laikomi  po keliolika individų kvadratiniame metre, lesalas, vanduo ir  oras tiekiama automatizuotai. Deja, čia jie beveik neturi  galimybės  laisvai judėti , nekalbant jau apie saulės šviesą ir gryną orą, kuriuo mėgaujasi  laukiniai paukščiai.  Genetikai pasistengė pakeisti juos taip , kad jie augtų kuo greičiau  ir sudėtų kiaušinių tiek, kiek joks laukinis paukštis nesudeda.  Tačiau taip laikomo paukščio mėsa ir kiaušinis jau  nėra nei  toks skanus, nei  maistingas, kaip gyvenančio natūraliose sąlygose. Nors Europos Sąjungoje  ir  priimami vis  nauji paukščių gerovę ginantys  įstatymai, o paukštynams nenoroms   tenka  gerinti  jų laikymo sąlygas, jos , deja, vis dar  nėra idealios. Nes visi  tie pagerinimai   labai brangiai  kainuoja, o kas gi  tam turi pinigų ? Ir po pagerinimo neišvengiamai tenka kelti mėsos ar kiaušinių kainą. 

Todėl  daugelis žmonių, turinčių tam galimybes, stengiasi  patys užsiauginti tiek vištų dedeklių, tiek ir mėsinių viščiukų. Daugelis  sudaro jiems  kur geresnes sąlygas , laikydami juos savo tvartuose, kur jiems tenka daugiau erdvės, gauna įvairesnio lesalo.  Kitiems paukščiams pasiseka patekti  ir  į tokias sąlygas, kur jie gali laisvai  išeiti į kiemą ar aptvarą,  kur  juos pasiekia saulės šviesa ir gali susirasti patys natūralaus maisto, kaip sliekų, vabalų, augalų sėklų . Tačiau tokiose sąlygose laikomi  baltieji mėsiniai viščiukai   vis tiek  turi būti kasdien lesinami kombinuotais lesalais.  Antraip, trūkstant maisto,   ženkliai  sulėtėja jų augimas,  jie neįgauna būdingų jiems formų. Negaudami reikalingo maisto medžiagų kiekio,   jie  paprasčiausiai užskursta, kūno sandara  darosi  panašūs į dedekles, netgi pradeda skraidyti.  Ir šiaip , dėl savo masyvaus kūno sudėjimo, sunkios krūtinės ir silpnų , nors ir storų kojų ,  jie   sunkiai ir nenoriai   vaikšto ir todėl praktiškai netinkami ekologiškam laikymui.

Turtingesnėse šalyse grįžtama  prie  alternatyvių mėsinių viščiukų laikymo būdų, kai laikomos  ir kitos veislės, kurios auga lėčiau, o  paukščiai auginami suteikiant jiems komfortiškesnes, natūralesnes gyvenimo sąlygas.  Australijoje, Jungtinėse  Amerikos Valstijose ir kitose šalyse, kur tam yra sąlygos,  vis daugiau paukščių tiesiog  „ ganoma “, t.y.  laikoma aptvertose  ganyklose, kur jie turi galimybę laisvai judėti  ir susirasti dalį maisto.  Besivystančiose pasaulio  , ypač  atogrąžų šalyse , kur dar  daug žmonių gyvena kaimuose, vietinės, senoviškos, tačiau  nereiklios ir vietinėms  ligoms atsparios  veislės išlikę populiarios iki šiol.  Aišku, tokią paukštieną  pagaminti atsieina  kur kas brangiau ir mokėti už ją tenka daugiau.  

Todėl  M. Steponavičiaus ūkis  dar  2015 metais augintojams jau  pasiūlė  alternatyvą įprastiniams mėsiniams viščiukams- broileriams  -    prancūziškos SASSO veislės ruduosius  mėsinius lėto augimo viščiukus .  

                                   

 

Prancūzija aplamai  pagal paukštienos gamybą ir jos produktų  įvairovę  seniai pirmauja Europoje.  Šių viščiukų yra keletas krosų  ir spalvų .  Priklausomai  nuo  pasirinkto hibrido ,  2,5 kg  gyvą svorį  rudieji mėsiniai viščiukai gali pasiekti  per  2 - 3 mėnesius, t.y. jie  auga 1,5 - 2 karto ilgiau, nei  įprastiniai baltieji mėsiniai viščiukai. Šie paukščiai yra  lengvesni,   judrūs , o  turėdami  galimybę, kaip ir dedeklės,  sugeba  ir patys susirasti  natūralaus maisto. Labai noriai lesa smulkintą žolę ir kitus žalumynus, kas yra  nebūdinga baltiesiems broileriams.  Labai svarbu, kad jie yra gerokai atsparesni tiek įvairioms ligoms, tiek nepalankioms laikymo sąlygoms. Tiesiog yra  ne tokie lepūs, kaip dabar rinkoje karaliaujantys pramoniniai baltieji mėsiniai viščiukai. Ši jų savybė  įgauna vis didesnę reikšmę. Rudieji "kaimiški" lėto augimo  broileriai, priešingai nei baltieji , daugiau mėsos sukaupia ne ant krūtinių, o ant kojų. Ir , kas ragavo,  tas dažnai teigia kad jų mėsa  yra skanesnė, nei  pramoniniu būdu greitai  užauginto broilerio. Didžiausi Europos smaguriai prancūzai  tai įvertino jau seniai .  Mėsos parduotuvėlėse ten jums pasiūlys kur kas įvairesnių  produktų  ,  nei pas mus.

 

                                                                

 

 Čia tik  pora nuotraukų iš paukštienos krautuvėlės Paryžiuje vitrinos.  Dešinėje nuotraukoje antrame plane , už  pusiau nupeštų  laukinių tetervinų  ( !! ) skerdienėlių  matosi ir  rudųjų mėsinių viščiukų skerdienėlės, išsiskiriančios savo  geltonesne spalva. 

Rudųjų mėsinių viščiukų veislinių pulkų pas mus nėra ir tikriausiai dar greitai nebus . Todėl  inkubacinius kiaušinius šiems  viščiukams perinti tenka vežtis iš labai  toli, dažniausiai  iš Ispanijos,  ir dėl to  toks viščiukas, aišku, yra  brangesnis, nei paprastas broileris.  2016 metais mes  pirmą kartą pasiūlėme  ir vengrų firmos Babolna Tetra rudųjų mėsinių viščiukų- broilerių HB Color. Tai nauja veislė. Per 70 auginimo dienų  jų vištos užauga iki 2,5 , o gaidžiai- 3,2 kilogramo  gyvo svorio. Jų mėsos išeiga 71- 72  procentai nuo gyvo svorio. Jie  irgi labai atsparūs ligoms , per visą auginimo laiką krenta vidutiniškai 3,9 procento gaidžių ir tik 2,1 procento vištų. Kas augina baltuosius pramoninius broilerius,  gerai žino, kad tokiam auginimo laikui tai yra  labai geras rodiklis. 

 

Nuotraukoje - vengriški rudieji mėsiniai viščiukai Tetra HB  . Nuo prancūziškųjų  SASSO savo išvaizda ir skerdiena  praktiškai nesisiskiria. Auginimo iki skerdimo  laikas apie 2,5 mėnesio.  

Rudieji mėsiniai viščiukai,  augantys  pas šių eilučių autorių. Paukščiai 45 dienų amžiaus. Šviesiai rudos - vištaitės, tamsiai rudi su juodomis plunksnomis- gaideliai. Paukščiai visą dieną mielai leidžia laiką lauko aptvare, judrūs, vakare patys sugrįžta į tvartą. Labai mėgsta įvairius žalumynus, smulkintą žolę.

Šiuo metu  šie paukščiai jau papjauti. Amžius pjovimo metu- 81 diena. Vidutinės paruoštos  skerdienos masė 2,6 kg.  Iš nuosavos patirties šių eilučių autorius nori apibendrinti   jų auginimo pliusus ir minusus : 

 

Pliusai:

-   Labai lengvas  ir paprastas auginimas bei  minimali priežiūra.

-  Paukščiai judrūs, vikrūs. Galima leisti ir į lauką kaip dedekles.

-  Lesa ką bepaduosi: kombinuotą lesalą, grūdus ,atliekas,  smulkintą žolę, daržoves  ir t.t.

-  Sveikatingumas  tikrai nepalyginamai geresnis, nei baltųjų broilerių. Užauga su minimaliais nuostoliais,  praktiškai be traumų.

-  Dėl įvairesnio lesalo ir lėtesnio augimo  - puikios kokybės mėsa.

Minusai : 

-  Krūtinėlės  gerokai mažesnės, nei baltųjų broilerių. Tačiau labai didelės, stambios šlaunys. 

-  Lėčiau auga ir 1 kilogramui priesvorio sunaudoja daugiau lesalo. 

- Skerdimo metu sunku pagauti, nes  yra vikrūs, sprunka į šalis. 

- Šiek tiek sunkiau pešasi, tamsios plunksnos. 

 

LABAI SKANŪS, KVAPNI IR SULTINGA MĖSA  !! ( O gal  dar ir šeimininkė gera ? )

Daugiau apie  vengriškus ruduosius broilerius HB Color- veislės kūrėjo interneto svetainėje : 

http://www.babolnatetra.com/en/products/tetra-hb-color/

 

Dėl rudųjų mėsinių viščiukų įsigijimo  žr. meniu skyrių "Kainos ir prekybos dienos ".