Žąsys


Naminių žąsų protėviai yra  du laukinės žąsies  porūšiai. Tai gana stambus, 3 - 4 kg svorio laukinis paukštis.  Gyvena Šiaurės Europoje ir Azijoje. Nuo naminių žąsų skiriasi ilgesnėmis kojomis ir kaklu.  Žiemai išskrenda į šiltesnius kraštus pietuose.  Minta žole, lapais ir įvairiomis sėklomis  bei smulkiais gyvūnais.  Auginant namie, jaunikliai nesunkiai pripranta prie žmonių ir tampa naminiais.  Šiaip , lyginant su laukiniais protėviais, naminės žąsys yra palyginus nedaug pasikeitę.

 Žąsų veislių yra labai daug. Wikipedijoje užsimenama apie 80 veislių.   Mūsų kraštuose sutinkamų naminių žąsų veislės skirstomos į šias  pagrindines grupes :

  • Pietų Europos  ( vengrų, italų  baltosios, Čekų  ir kt. žąsų veislės)
  • Rusiškos  ( Cholmogorų, Arzamaso, Tulos ,  didžiosios pilkosios, Gorkio ir kitos  mažiau žinomos rusiškos  vietinės veislės )
  • Prancūziškos ( Tulūzos, Landų ir kitos   žąsys)
  • Vokiškos ( Pomeranijos, Emdeno, Reino, Šteinbacho ir kitos   žąsys)
  • Kiniškos ( mažai skiriasi nuo laukinių, paplitę daugiausiai Rusijos Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose). 

Žąsų veislės pagal svorį dar skirstomos į sunkias, vidutines ir lengvas. Jų būna įvairaus kūno sudėjimo ir plunksmų spalvų, nuo visiškai baltų Sevastopolio ir Emdeno iki dvispalvių, kaip Pomeranijos ar beveik juodų, kaip Tulūzos žąsų. 

Galime  tik didžiuotis, kad dvi  žąsų veislės buvo kilę iš Lietuvos, tai  Vištinės ir Pulkinės pilkosios  žąsys.    Deja, veislinių  Vištinių žąsų  išliko nedaug ir  be valstybės  paramos  veislė kažin ar ilgai beegzistuotų. O Pulkinės pilkosios žąsys  aplamai  jau pripažintos išnykusia veisle.   Didesnių pramoninio tipo  žąsų fermų Lietuvoje nėra, iš artimesnių mums  kraštų žąsininkystė labiau išvystyta  Vengrijoje ir Lenkijoje.  Pas mus gi  2013 m. buvo užregistruota  tik 16  sertifikuotų ūkių,   kur buvo laikoma nuo 50 iki 300 žąsų.

 2008 m. spaudos duomenimis,  Lietuvoje per metus buvo  užauginta  apie 100 000  įvairių veislių žąsų .  Tuo tarpu prieš 2 pasaulinį karą lietuviai jų per metus užaugindavo net  iki 5 milijonų ir daug jų  eksportuodavo į Vakarų Europą.  Seni žmonės dar pamena tuos laikus , kai  valdžios parėdymu valstybės tarnautojams  tekdavo žąsis pirkti  prievarta ar net atsiimti jomis dalį atlyginimo .

 Žąsys auginamos dėl mėsos, kepenų ir retkarčiais  dar dėl kiaušinių. 

 Žąsys yra mėgstamos tarp augintojų- mėgėjų , kadangi, jei tik yra pakankamai ganyklos,  jos gali maitintis natūraliu lesalu,  t.y.  žoliniais augalais.   Jie racione gali sudaryti net  iki 80 procentų. Be to, jų jaunikliai greitai auga ir, pasibaigus šildymo periodui,  yra palyginus nereiklūs.

 Pirmą savaitę žąsiukams , išperėtiems inkubatoriuje , po šildytuvu reikia palaikyti 30-32 C, antrą- 25-28 C, o trečią- 22-25 C temperatūrą.  Būtina nuolat stebėti žąsiukų elgesį, jeiu jiems per šalta- spaudžiasi į krūveles, triukšmauja. Per tą laiką susiformuoja jų  kūno termoreguliacija ir šildymą galima nutraukti. Žąsiukai nemėgsta drėgmės, todėl kraiką reikia prižiūrėti ir  nuolat užpilti ant viršaus  šviežio, sauso. Pradžioje  viename kvadratriniame metre  galima laikyti iki 10 , o nuo mėnesio – iki 4 žasiukų.  

  

Išsiritusiems žąsiukams pradžioje galima duoti smulkintų virtų kiaušinių, avižinės ar kvietinės košės, į kurią jau nuo trečios dienos galima įmaišyti smulkintos žolės, vėliau ir tarkuotų morkų. Gaminami ir specialūs kombinuoti lesalai žąsiukams, kuriuose yra visos reikalingos maisto medžiagos. Tai gerokai supaprastina lesinimą.   Rekomenduojama lesinti  iš lesyklų, kur paukščiukai negalėtų įlipti ir užteršti lesalo.  Vanduo žąsiukams  girdomas iš vakuuminių girdyklų. Nuo 10 – 14 dienos juos jau galima pradėti palengva  pratinti  leisti juos  laukan, prie  natūralaus lesalo šaltinių.  Nuo šeštos savaitės galima leisti ir prie vandens telkinių.  Lesinant  vakare nustatytu laiku žasiukai išmoksta grįžti nuo vandens namo.

Žąsų lesinimui, kaip ir įprasta šiais laikais, gaminamas jiems skirtas kombinuotas lesalas. Tačiau, kaip jau minėta aukščiau, didžiąją dalį jo galima pakeisti natūraliu augaliniu pašaru, leidžiant paukščius ganytis ( jei tik yra tam sąlygos).  Trijų mėnesių amžiaus žąsiukui į dieną reikia  apie 100 m2  ( vieno aro) ganyklos ploto.  Taigi,  derinant kombinuotą lesinimo būdą – ganymą ir kombinuotą lesalą,  galima ženkliai atpiginti auginimo sąnaudas ir užsiauginti sveiką, tvirtą prieauglį.  Lesalą , drėgnus ir sausus mišinius galima pasiruošti  ir patiems iš ūkyje turimų žaliavų.   

 

Žąsys  pas mus tradiciškai  ant stalo patiekiamos vėlų rudenį,  Kalėdų šventėms.  Kadangi tai didelis paukštis, tai  iš jo gaunasi puikus kepsnys didelei šeimai ir net pulkeliui  svečių .  Be mėsos, vertingi ir skanūs yra žąsų taukai. Gal jų ir  nemėgsta  mūsų vegetarai, tačiau nuo to jų vertė nemažėja.   Kai kuriose Europos šalyse  yra  populiarus žąsų penėjimas  dėl  kepenėlių,  kai paukštis būna priverstinai,  naudojant specialias lesinimo mašinėles,  lesinamas atitinkamai pašarais.     Žąsų kepenų paštetas - tikras delikatesas, labai populiarus Prancūzijoje.  Foie gras – riebiosios ančių arba žąsų kepenėlės – pamažu populiarėja ir mūsų kraštuose.  Anot istorikų, riebiosios ančių arba žąsų kepenėlės pirmiausia išpopuliarėjo senovės Egipte. Būtent čia vietos aristokratija mėgavosi patiekalais iš foie gras dar prieš 5 000 metų. XIX amžiaus pabaigoje Prancūzijoje smarkiai išaugo foie gras industrija. Nuo to laiko Prancūzijoje paruošiama ir suvartojama daugiausia kepenėlių. Lyderio pozicijos šalis neketina užleisti niekam kitam. Šioje šalyje mūsų laikais išauginama apie  80 proc. šio delikateso visai planetai. Foie gras galima įsigyti ir Lietuvoje. Tačiau didelėje dalyje Europos šio produkto gamyba yra draudžiama. 

  

Pagal terminį apdorojimą foie gras skirstomos į tris rūšis: termiškai neapdorotas arba šviežias, iš dalies termiškai apdorotas ir visiškai termiškai apdorotas. Giliausias tradicijas turi visiškas terminis foie gras apdorojimas. Riebiosios kepenėlės yra termiškai apdorojamos, sterilizuojamos, fasuojamos į atskirus indelius ir galiausiai padengiamos jų pačių taukais. Šitaip apdorotas kepenėles galima laikyti ne šaldytuve net iki kelerių metų. Šviežių, termiškai neapdorotų kepenėlių, nederėtų ilgai laikyti šaldytuve. Jas geriausia apkepti karštoje keptuvėje. Iš dalies termiškai apdorotą foie gras šaldytuve galima laikyti iki keleto savaičių.
Foie gras spalva gali kiek skirtis priklausomai nuo kilmės šalies, tipo bei terminio apdorojimo būdo. Spalva gali svyruoti nuo šviesiai pilkos iki švelniai rožinės. Kepenėlių kokybė paprastai nustatoma ne pagal spalvą, o pagal homogeniškumą. Aukštos kokybės foie gras yra vientisos tekstūros bei spalvos, be dėmių.
Foie gras gaunamos iš dviejų rūšių paukščių – ančių ir žąsų. Ančių foie gras kiek labiau paplitusios nei žąsų. Šio paukščio kepenėlės yra stipresnio ir išraiškingesnio skonio nei žąsų. Žąsų auginimas ir lesinimas kiek sudėtingesnis, reikalauja daugiau dėmesio. Būtent tai lemia ir didesnę kainą. Žąsų foie gras pasižymi subtilesniu, švelnesniu skoniu ir kremine konsistencija. Vis dėlto pasirinkimą, kurių paukščių kepenėlių skonis yra priimtinesnis, lemia kiekvieno mūsų skonio receptoriai. Šių eilučių autoriui foie gras- vienas iš skaniausių kada nors ragautų maisto produktų. 
Tačiau šio produkto gamyba susijusi su priverstiniu paukščių  lesinimu , o  tai ne visiems yra priimtina. 

 

 Senų žmonių pasakojimu,  ir pas mus  kadaise žąsys būdavo uždaromos aptvare, kad belakstydamos neišeikvotų energijos, ir, likus 10 dienų iki pjovimo, būdavo penimos miltiniais kukuliais, kad tik  priaugtų kuo daugiau svorio.

  JAV pastebėta, kad žasys  nelesa susiformavusių braškių lapų ir neprinokusių uogų, nors jų želmenis ir  jau pradėjusias bręsti uogas mielai lesa. Tačiau  lesa daugelį piktžolių rūšių. Ta žąsų savybė JAV sėkmingai panaudota piktžolių nuganymui braškynuose. Be to, rudenį parduodami  žąsis, braškių augintojai dar gauna papildomų  pajamų.

 Deja, žąsis kol kas  pas mus - tik  proginis paukštis. Tikriausiai dėl to žąsininkystės verslas pas mus ir nepelningas.  Mokslininkų teigimu, kad žąsininkystė Lietuvoje suklestėtų, pirmiausiai reikia pradėti auginti produktyvesnių veislių žąsis. Taigi čia yra kur pasireikšti jauniesiems ūkininkams- paukščių augintojams. 

Mūsų paukščių ūkis  kasmet atsiveža veislinių žąsiukų pardavimui iš Europos šalių.   

2016 metais prekiavome  lenkiškos Koludzka veislės ( kaip čia ją pavadinti lietuviškai ? ) žąsiukais.  

 

Norėtume tokius vaizdus pamatyti ir pas mus, Lietuvoje ....