Antys


Teigiama, kad laukines antis pirmieji prijaukino kinai apie 4000 m. prieš mūsų erą.  Ten jų daugiausia ir auginama. Europoje jas labiausia mėgsta prancūzai.  Kaip pas yra  mus mėgstamas  kiaulienos  šašlykas, taip Prancūzijoje mėgstamos   ant grilio keptos  marinuotos anties krūtinėlės.

Lietuvoje antis jau nebėra toks dažnas paukštis kaip anksčiau.  Sako, kad per metus jų  pas mus užauginama tik  apie 30 - 40  tūkstančių. Žymiai daugiau ančių laikoma kaimyninėje  Baltarusijoje ir ypač Ukrainoje, kuriose išliko daugiau mažų vandens tvenkinių ir žmonės  kaimuose gyvena  dar kiek senoviškiau. Važiuojant  ten kaimo keliais, šių paukščių matosi tikrai nemažai.

     

Pekino veislės baltosios antys. 

 

Antis  šiaip  yra  guvus ir  labai atsparus  ligoms paukštis, auginamas visame pasaulyje. Turint  tinkamas sąlygas, išėjimą prie vandens šaltinio ,   jas laikyti  vienas  malonumas.  Daugiausia ančių laikoma Kinijoje, ten ir  pagaminama didžioji dalies pasaulio antienos. Kiekviename kiniškame restorane jums būtinai pasiūlys anties mėsos, kuri , nors ir  gana riebi, tačiau skani. Europoje antininkystė labiausia išvystyta Prancūzijoje. Prancūzų mėsos parduotuvėlėse jūs visada rasite jų labai mėgstamų ančių krūtinėlių ir kitų antininkystės  produktų. Daug kam patinka ančių riebalai    ( tame tarpe  labai patinka ir šių eilučių autoriui), kuriuos galima vartoti kaip sviestą. 

Dėl savo anatominių savybių ( plokščio snapo)  antis  nelabai  tinka auginti  pramoniniu būdu,  kadangi  daug lesalo išbarsto ant žemės. Be to, tai vandens paukštis ir uždarame tvarte jaučiasi prastokai.  Gal dėl to ir nebėra pas mus pramoninių antynų.  Lyginant su vištomis, joms reikia kur kas daugiau vandens, didelė dalis to vandens sunaudojama paukščiui  praustis,  išlaistoma ir todėl  antyne yra sunku išlaikyti  reikalingą mikroklimatą ir švarą , susidaro dideli kiekiai gana skysto mėšlo. Antys , palyginus su vištomis ir kalakutais, yra sveikesnės ir atsparesnės ligoms, todėl joms beveik nereikia vakcinų ir vaistų.

 Iš  ančių veislių labiausiai paplitusios yra  mėsinės  Pekino antys.  Pasitaiko  pas mus ir dėsliųjų  Chaki- Kempbel  veislės ančių bei kitų, atvežtų iš užsienio. Nes mes Lietuvoje  nei  savo veislių, nei  ančių veislininkystės ūkių  neturime. 

 Pekino antys  yra kilusios iš Kinijos laukinių kryklių , jos yra  baltos spalvos,  geltonai  oranžiniu snapu.  Per 10- 12 savaičių užauga iki  2,7 - 3 kg ir didesnio svorio.  Suaugęs  gaigalas sveria iki 3,5 - 4,0 kg, antis   3,0 - 3,6 kg.  Per metus gali sudėti  iki  160 - 180 kiaušinių.  Auginant pramoniniu būdu, auginimo laikas sutrumpėja iki 7 - 8 savaičių.  Gerai  įsisąvina tiek  augalinės, tiek gyvūninės kilmės lesalus,  yra  palyginus neišrankios laikymo sąlygoms.  Kadangi tai neišrankus lesalui paukštis, augintojas pagal savo turimus išteklius pats nusprendžia, kaip jas lesinti – kombinuotu lesalu ar įvairiais sausais ar drėgnais  mišiniais.

  Kai kas  dar augina ir iš Pietų Amerikos  kilusias   muskusines antis,  arba  vadinamus mulardus  (  dirbtinius  tarprūšinius hibridus).  Apie juos lietuviškame internete prirašyta  labai daug  visokios dezinformacijos, tai paaiškinsim šiek tiek. Mulardai- tai muskusinės anties patinėlio ir naminės anties ( Pekino, Ruano ar  kokios kitos naminės  veislės ) patelės palikuonys. Kadangi tai yra  tarprūšinis hibridas, jie yra nevislūs.( Panašus atvejis yra su asilo ir kumelės palikuonimis mulais ). Mulardai paveldėjo iš abiejų rūšių  tokias teigiamas ūkines savybes, kaip greitesnį augimą, geresnę mėsos kokybę ( joje  mažiau riebalų) , tylesnį, ramesnį charakterį ir  elgesį, didesnį atsparumą šalčiui. Mulardų pateles, kaip taisyklė, augina mėsai, o patinėlius  dažniausiai laiko   kepenims.  Lesinant kukurūzais , juos nupenėti kepenims  galima per maždaug dvi savaites- greičiau, nei žąsis .   Mulardų auginimas daugiausia dėl šios priežasties  šiuo metu  pasaulyje plačiai palitęs.  Juos galima atskirti iš juodų dėmių ant galvos. Perkant mulardų ančiukus , reikia prisiminti, kad jų veislei palikti negalima, palikuonių jie neturės.  Mulardus rekomenduojama skersti arba apie 60 , arba apie 90 amžiaus dieną. Kadangi nuo maždaug 70 dienos jie keičia plunksnas , netenka svorio ir jų pešimas pasidaro problematiškas.  

Mūsų ūkis įsiveža prancūziškų  veislių mulardų.  Kai jų turime, skelbiame svetainės skyriuje  "Kainos ir prekybos dienos ". Daugiau informacijos telefonu 8612-22843.  

Рядом с мулардами – их отец – мускусный селезень

 Nuotraukoje -mulardai ( balti su juodomis "kepurėmis"). Šalia juodas individas  - muskusinis gaigalas. 

Kaip ir viščiukams,  bet kokiems ančiukams pirmosiomis dienomis svarbiausia yra temperatūra, vanduo , lesalas ir ventiliacija.  Būtini šildytuvai ir temperatūra po jais pirmą savaitę apie  + 30 - 32 C.  Antrą savaitę galima sumažinti  ją iki + 28 - 29 C. Trečią savaitę jau  galima temperatūrą sumažinti  iki +22 - 24 C.  Aišku, reikia stebėti ančiukų elgesį ir , reikalui esant, temperatūrą  pakoreguoti.  

Ančiukai   nemėgsta  drėgnų  patalpų, todėl  reikia laiku kreikti ir vėdinti  patalpas, kuriose jie laikomi .  Tačiau jie turi turėti  kontaktą su vandeniu, kad išsivystytų  jų plunksnas riebalais tepanti liauka.  Antraip, patekęs  į  vandenį  paukštis prigers, nes plunksnos paprasčiausiai peršlaps.

Nenagrinėsime čia plačiau ančių auginimo subtilybių. Norintiems plačiau pasiskaityti apie jų auginimą, galima  rekomenduoti  pasiskaityti lietuvių kalba   neblogą  vieno studento magistrinį  darbą, kurį galima rasti  internete šiuo adresu :

http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2005~D_20050419_155145-47318/DS.005.0.02.ETD 

Tikėsimės, autorius nesupyks už šio darbo panaudojimą mūsų svetainėje. 

O mūsų ūkis kiekvieną pavasarį atgabena  pardavimui  ančiukų, išperintų kaimyninėse šalyse.  Žr. meniu skyrių "Kainos ir prekybos dienos ".