Artėjant pavasariui  daugelis tų, kuriems tai leidžia sąlygos, pradeda planuoti dedeklių vištaičių įsigijimą. Kai kurie perka vienadienes vištaites.  Bet su jomis  išties daug vargo, sudėtinga auginti, kol mažos. Daug paprasčiau yra įsigyti jau paaugusių vištaičių.  Bet kaip įsigyti kokybiškų vištaičių ? Daugelis didžiųjų paukštynų stengiasi  išparduoti prastesnius paukščius, sau pasilieka geriausius. Todėl , jei norite įsigyti kokybiškų paukščių, reikia laikytis tam tikrų patarimų.

  Auginimui  vasarą geriausiai  įsigyti  maždaug  trijų-  keturių  mėnesių amžiaus  vištaites. Taigi jos turėtų būti išperintos jau žiemą, gruodžio pabaigoje  ar sausio mėnesiais ir iki pavasario pradžios ( kovo pabaigos – gegužės vidurio) pasiekti  minėtą  amžių. Tokio amžiaus vištaitės pas gerą augintoją jau būna praėję atitinkamą vakcinavimo programą ir įgavę atsparumą pagrindinėms virusinėms ligoms.  

  Prieš parsivežant vištaites, reikia iš anksto  paruošti joms tinkamas  patalpas, kuriose turi būti lesyklos, girdyklos, laktos, lizdai  kiaušinių dėjimui.  Patalpos turi būti sausos, šiltos, pakankamai erdvios ir šviesios. Kadangi daugiau nei pusę visų išlaidų laikant vištas sudaro išlaidos lesalams, ypatingą dėmesį skirkite įsigyti geros konstrukcijos lesykloms ir girdykloms.

  Susiruošus pirkti  vištaites, pasirinkite tam tinkamą tarą. Vištaites galima vežti  įvairiuose narveliuose ar dėžėse. Svarbiausia, kad joms būtų pakankamai vietos ir kad vežant gautų pakankamai šviežio oro. Į tarą rekomenduojama pakloti  sausų šiaudų ar šieno, kuris neleis paukščiams vežimo metu traumuotis.

  Perkant vištaites rekomenduojama jas apžiūrėti, paėmus į rankas. Apčiuopkite krūtinkaulį, apžiūrėkite kloaką, šnerves, snapą. Vištaitė turi būti neišliesėjusi, tačiau ir ne  riebi. Krūtinkaulis  turi būti  tiesus, be išlinkimų, kurie rodytų  rachito požymius. Tokios vištos dėslumas  būtų prastas. Pilvo apačios plunksnos turi  būti švarios, be  prilipusio mėšlo.  Jei aplink kloaką plunksnos švarios, nesulipę ,  tai paukštis greičiausiai yra  sveikas , neturi  infekcijos žarnyne.  Vienas nemaloniausių  žarnyno susirgimų  yra kokcidiozė, kuria  sergant  lesalas nebevirškinamas , vištaitė   liesėja ir nebededa.

Dar  vienas sveikos, besiruošiančios  dėti  vištos požymis yra minkštas pilvas ir tarpo tarp dubens kaulų padidėjimas.  Priklausomai  nuo lytinio subrendimo lygio  , vištų skiauterės  ir auskarai  su laiku  įgyja vis ryškesnę raudoną spalvą.  Sveikos vištaitės snapas  ir  šnervės  yra sausos,  akys  blizga,  tokia  vištaitė turėtų būti sveika.

  Vištaičių kojų žvynai turi būti lygūs, taisyklingi, nedeformuoti, be ataugų.

  Per riebios, sunkios vištaitės yra nedėslios,  o pernelyg  išliesėję , su  išsikišusiais šonkauliais ir krūtinkauliu,  greičiausiai  bus nebesveikos.  Praskleidę plunksnas pažiūrėkite į odą, ji  turi būti blyškiai rausva. Pernelyg geltona oda gali būti prie kepenų susirgimų.  Kvėpavimas turi būti lygus, be  girdimo švilpesio ar karkimo.  Susišiaušę ar vangios vištos  paprastai būna irgi  ne visai sveikos.  Jaunų vištaičių plunksnos turi būti lygios, nesuskilinėję . Vėliau,  jau dedant, plunksnų  danga  dažniausiai pablogėja, nes didžioji dalis  maisto medžiagų  eina  kiaušinio  gamybai.

  Vietos pakeitimas  dedeklei  vištaitei  yra didelis stresas. Todėl  reikalingas tam tikras laikas, kol ji pripras naujoje  vietoje  ir prie  naujų  sąlygų. Aišku, tuo metu ji  nedės kiaušinių. Šis periodas kai kada gali užsitęsti  net iki mėnesio.  Stresui sumažinti  gali būti  su vandeniu girdomas  vitaminas C.

  Lesalo  pasikeitimas vištaitei  taip pat yra stresinis faktorius. Todėl rekomenduojama  dar  kurį laiką lesinti vištaites  tuo  pačiu  lesalu, kurį  jos gaudavo senojoje  vietoje. Prie naujo  lesalo  jas  reikia pripratinti palaipsniui.

  Nuo virusinių  ligų  geriausiai padeda  vakcinavimas. Tačiau kai  kurių ligų sukėlėjai  greitai mutuoja ( kaip pavyzdžiui,  paukščių  gripo) , todėl vakcinacija ne  visada  gali  būt i efektyvi.  Didžiausias pavojus  užsikrėsti paukščių gripu  yra  tarp  kovo  ir birželio mėnesių. Todėl  reikėtų  stengtis  bent  tuo  laikotarpiu  izoliuoti  savo  dedekles  nuo  kontakto  su  laukiniais  paukščiais. Kitaip sakant, laikyti jas už tinklo, per kurį prie  vištaičių  lesalo ar vandens  nepatektų  visokie   žvirbliai, balandžiai  ir  svetimi  naminiai paukščiai, galintys  būti  ligų  nešiotojais.